Zacho Creggerio „Resident Evil“ filmas, mizantiškai perteikdamas nerangumą ir paniką, jaučiamą žaidžiant video žaidimą, siūlo smagią siaubo komediją, besisukančią aplink seriją. Per Bryano (vaidina Austinas Abramsas) personažą žaidimo patirtį perkeldamas į ekraną, kūrinys, nepaisant savo absurdo, išsiskiria kaip viena geriausių video žaidimų adaptacijų.
„Silah“ ir „Barbarian“ režisierius Zachas Creggeris sukasi aplink gerbiamą „Capcom“ seriją, o iš to kylantis siaubo komedijos chaosas, nors ir lengvas, yra nepaprastai smagus.
Kažkur siaubingame „Doom“ filme yra scena, kurioje staiga pasikeičia vaizdas į pirmąjį asmenį. Tarsi sakytų: „Pažiūrėkite, visai kaip jums, žaidžiant video žaidimą!“ Tačiau naujasis Zacho Creggerio „Resident Evil“ filmas puikiai supranta, kad tai visai nepanašu į mano video žaidimų žaidimą. Kitoje ekrano pusėje galbūt slystu niūriais koridoriais skaitmeninio kosminio pėstininko kostiumu ir pabaisos šokinėja man į veidą, bet tikrai nesielgiu kaip kosminis pėstininkas. Aš rėkiu; raukausi, keikiuosi; pultą painioju rankose ir šaudau į lubas. Ir taip, nors kartais leidžiu sau trumpą pergalės šūksnį, galios fantazija ne visai išsipildo.
Manau, būtent tai ir daro Creggerio „Resident Evil“ interpretaciją tokią smagią. Ji nepriekaištingai pagauna tą nerangumą, juokingai klaidingus sprendimus, netinkamą perdėtą pasitikėjimą ir tą „aš galiu“ dvasią, kuri paprastai mus išlaiko. Čia žaidėją pavaduojantis veikėjas yra žavus netvarkingas medicinos kurjeris ir paprastas žmogus Bryanas (puikus Austino Abramso vaidmuo), kuris vieną nelaimingą žiemos vakarą užsikrečia Raccoon City T-viruso epidemija.
Kelionė prasideda perpildytoje ligoninėje ir, laikantis serijos tradicijų, baigiasi korporacijos laboratorijoje; pakeliui aplankoma daug pažįstamų „Resident Evil“ stotelių: bauginančiai apleistas fermos namas, zombių užvaldytos miesto gatvės ir trumpas nusileidimas į kanalizaciją. Creggeris taip pat struktūrizuoja savo filmą kaip video žaidimą; jis siunčia Bryaną į siužeto neturinčią, veiksmo kupiną nuotykį, kuris po pirmosios užduoties nustatymo vyksta beveik realiuoju laiku; linksmai šokinėjama nuo priešų susidūrimų prie scenų išdėstymo, prie bosų kovų ir atgal. Yra net scena, kurioje naršoma po kelis stalčius ieškant šaudmenų.
Viso to metu Bryanas drąsiai klimpsta su rezignuota – ir nugalinčia charakterizacija, nesąmoningai pasiaukojančia – ryžtingai, monologuodamas beveik nuolatiniu „velnias“ ir „šūdas“ srautu. O, ir jis išleidžia tokius egzotiškus siaubo urzgimus, kad esu tikras, jog sukūrė visiškai naujų garsų. Kadangi pats praleidau paskutinę savaitę žaisdamas „Silent Hill: Townfall“ ir skleidžiau panašų vokalinį viduriavimą, negaliu apsakyti, kaip nuostabu, kad ekrane taip tiksliai atstovaujama.
Neteisingose rankose toks metafikcinis požiūris būtų siaubingas, tačiau Creggeris, kartu su Shayumi Hattenu rašęs scenarijų, neabejotinai yra tinkamas žmogus šiam darbui. Savo siaubo ir komedijos sugebėjimus jis jau įrodė nuostabiuose „Barbarian“ ir „Weapons“ filmuose, o jo savitas jautrumas itin gerai tarnauja „Resident Evil“ (serijai, kuri pastaruoju metu sugeba rimtesnį veidą, bet nuolat veikia camp registru). Kad ir kaip myliu žaidimus ir aukštų skruostikaulių herojų panteoną, jų kvailos istorijos geriausiu atveju yra B filmo lygio, ir aš labai džiaugiuosi, kad kas nors didžiajame ekrane šiek tiek pasilinksmina su serija.
Ir Creggerio „Resident Evil“ yra labai smagus; jis laukiniškai svyruoja nuo jumpscare'ų ir tikros įtampos iki slapstick absurdo, ir tai, nors ir neabejotinai Creggerio kūrinys, neišvengiamai primena Samą Raimį. Manau, Raimio „Drag Me to Hell“ yra siaubo komedijos viršūnė ir meistriška siaubo įtampos valdymo demonstracija; jis nuolat sugriauna siaubo juokelius tikrais juokais, o paskui juos paeiliui sugriauna, ir kiekvienas perėjimas sustiprina kito poveikį. Palyginus, Creggerio „Resident Evil“ labiau remiasi į šlykščią komediją nei į gryną siaubą, tačiau vis tiek randa ritmą, padedantį abiem pusėms smogti stipriau. Ir yra daug akimirkų, kai lieki kažkur tarp netikinčio juoko ir užgniaužto kvapo (labas, šuo!).
„Resident Evil“ galbūt ir turi silpniausią siužetą, tačiau šią pusiausvyrą palaiko begalinis žavus Abramso buvimas, keli kvaili pasikartojantys juokai ir eilė nuostabių scenų išdėstymų. Kalbant apie pastaruosius, „Resident Evil“ turi keletą gardumynų. Yra riedančių padarų, metančių iššūkį „Arcadian“ raitelių siaubui, nepaprastai kvaila automobilių gaudynių scena, blogiausia pasaulyje kelionė liftu ir kvapą gniaužianti zombių lietaus scena, kuri išlieka įspūdinga net jei buvote nuspoilerinę ją anonse (jau turėčiau būti pasimokęs). Sąžiningai, sunku išrinkti favorite. Ir viso to metu tie nuostabūs lipnūs kūno siaubo monstrai: daugiausia nauji padarai, bet vis tiek tobulai „Resident Evil“.
Turiu omenyje, puikiai praleidau laiką. Creggerio „Resident Evil“ filmas dėl gausaus absurdo, plonos pagrindinės linijos ir Leono, Claire bei kitų trūkumo gali būti ne kiekvieno gerbėjo puodelis arbatos, bet tai geriausia mano matyta video žaidimų žaidimo adaptacija. Ir savo kvailu destruktyvumu – atkakliai ir protingai išlikdamas aplink platesnį „Resident Evil“ serijos pasaulį – manau, Creggeris pagauna savo šaltinio dvasią geriau nei dauguma kitų žaidimų-filmų adaptacijų. Kaip vienu metu retos pergalės akimirkoje pasakė Bryanas: „Video žaidimaaaai!“
